Mergina ir motociklas

- Labas, aš Jokūbas.

Žiūriu į jo akis ir rodos sustojo laikas. Jokūbas? Jo akys tokios pat kaip ir to vaikino kuris mane išgelbėjuo nuo Kajaus. Koks ten jo vardas… A taip. Matas.

-Žemė kviečia Gabrielę,-juokiai iš manęs Erika.

-Aš…. A.. Mmm. Gabrielė,- Sumikčioju.

-Malonu susipažinti,- nusišypso jis

-Gabriele, nepatikėsi, Jokūbas yra to vaikino brolis. Na žinai, kur nustūmė tave nuo laiptų. Mes pažįstami jau senei su Jokūbu, bet tik laukiant tavęs jis papasakojo, kad turi brolį. Ir jam brolis minėjo, kad praeitą penktadienį nuo laiptų nustumė, cituoju ” nesveikai gražią pupytę”,- kikena Erika- Mažas tas pasaulis,- priduria.

Va iš kur tas panašumas.

Mes sėdime, valgome ir kalbamės apie nereikšmingus dalykus. Kartas nuo karto pagaunu Jokūbo žvilgsnį nukreiptą į mane. Pavalgome ir išeiname ir kavinukės.

-Tu su mašina?- paklausia manęs Jokūbas

-Ne, atvažiavau taksi,- atsakau

-Tada šok pavešiu. Man pakeliui.

-Tu nė nežinai ku aš gyvenu,- nusijuokiu,- asilas

Jis žiuri į mane ir aš jo akyse kažką pastebiu. Lyg ugnelę lyg susidomėjimą. Erika kumšteli man:

- Mes jau lekiam ryt daug mokytis mums. Va ir mūsų taksi. Ate Gabriele. Ate Jokūbai- nusišypso ir gusriai pamerkia man akį. Suprantu jos mintį, bet aš tik nusišypsau ir palinkiu jai labos nakties.

- Na tai kaip? Galiu tave pavežti?- Neatlyžta Jokūbas

- Kažkodėl manau, kad tai bloga mintis.- atsakau

- Nagi, ar aš panašu į kokį manijaką, kad bijai su manim važiuoti?

- Ne, tačiau aš tavęs visiškai napažįstu- atsakau žiūrėdama jam į akis

- Tu juk žinai aš Jokūbas- nusijuokia o kartu nusišypsau ir aš

- Gerai, leisiu tau mane parvežti namo.- atlyžtu

-Smagumėlis-nudžiunga jis.

Išlėto slenkame siauromis gatvelėmis link jo mašinos. Pro šaly plaukia žmonės. Mano akys užkliūva už porelės susikabinusios rankomis. Merginos akys pilnos laimės o vaikino veidas nutviekstas lyg kažkokios šviesos. Jie stovi vienas prieš kitą ir rodos jiems neegzistuoja pasaulis. Yra tik jie ir nieko daugiau.

- Turi vaikiną- mano mintis nutraukia Jokūbas

-O tau tai rūpi?- atsakau bejausmiu balsu

- Šiaip paklausiau.

Prieiname prie jo mašinos.Pasakiusi jam kur gyvenu tyliai sėdžiu ir žiūriu pro langą. Staiga mašina sustoja nepasiekusi mano namų.

- Jei gali pavažiuok dar šiektiek šia gatve, taip pasieksim mano namus.- liepiu Jokūbui

- Tu skubi?- paklausia jis.

- Ne, tačiau neturiu jokio noro čia sėdėti- atsakau

- Galim važiuoti pas mane- pasiūlo jis

- Tikrai ne- griežtai atsisakau.

Tyla. Praėjus keliom minutėm praveriu mašinos duris ir išlipu lauk. Sparčiu žingsniu pradedu žingsniuoti namų link. Iš paskos išgirstu jo žingsnius.

-Ei kur tu eini?- sušunka jis

- Namo

-Palauk- pribėga jis prie manęs ir paėmęs už rankos sulaiko mane.

-Paleisk- šaltu tonu tariu.

-šššš. Nesakyk nieko.- jis žiūri į mane ir žengia žingsnį dar arčiau manęs. Mus skiria vos centimetras. Prilinksta arti arti. Beveik jaučiu jo lūpas ant manųjų. Stoviu sustingusi kol suveikia šaltas protas. Trenkiu  antausį.

- Už ką?- susiėmęs už žando paklausia jis

-Peržengei ribą vyruti.- išlaisvinu ranką ir  nužingsniuoju. Pasiekusi namus atsisėdu ant verandos laiptelių ir giliai įkvėpiu. Vos nebuvo sugriuti visi mano įsitikinimai, visos mano taisyklės.

Pradeda lyti… Pasijaučiu išvargusi. Įeinu į namus ir pasuku tiesiai į savo kambary. Krentu skersai lovos. Turiu suimti save į rankas antraip viskas sugrius. Nusirengiu, nusivalau makijažą ir palendu po antklode. Užmerkiu akis ir pati samonė man primena Matą ir Jokūbą.

Užmiegu….

Rodyk draugams

Ilgai žiūriu į gėlę ir mastau kas galėjo ją čia palikti.Galiausiai vienintelis realus paaiškinimas yra tai, kad kažkas sumaišė adresus. Ka gi vistiek reikia ją pamerkti.

Po kelių valandų grįžo mama su Donatu. Suliję, bet smagūs suvirto pro duris pilnomis rankomis pirkinių. Mano didžiausiai neleimei kartu su jais atvažiavo ir Donato dukra Sandra. Raudonplaukė strazdanota mergina kišanti savo riestą nosy ten kur nereikia. Ji jaunesnė už mane vieneriais metais tačiau turi praeitį apie kurią išgirdęs jos tėvelis turbūt gautų širdies smūgį. Tyliai stoviu prie savo kambario durų ir stebiu juos. Krykštauja tarsi vaikai. Kartais pagalvoju kodėl viskas būtent taip susiklostė. Kodėl mama negalėjo būti laiminga su mano tėvu. Kodėl mes negalėjom būti normali šeima. Tomis juodomis mano gyvenimo dienomis aš netgi kaltinu save, kad tada nieko nedariau, kad nesutabdžiau mūsų šeimos irimo. Galbūt dabar viskas būtų kitaip. Galbūt dabar aš sugebėčiau tikėti meile… Mano ūkanotas mintis nutraukia mama

- O labas, Gabriele, grįžai- be emocijų pasisveikina ji.

- Labas, juk sakiau, kad grišiu. Visada grįžtu.- atsakau ir jau sukuosi eiti į savo kambary, bet staiga pribėgusi Sandra mane sulaiko.

- Aš tavęs taip pasiilgau. - Pragysta ji.

- Ane?- sarkastiškai nusišypsau.

- Gabriele Sandra su mumis pagyvens savaitėlę, būk jai maloni.- pagiežingai išpyškina Donatas

Ilgai žiūriu į Sandrą ir suprantu, kad mano bandomasis mėnesis bus sunkus….Labai sunkus. Kuo toliau tuo labiau atrodo, kad gyvenimas juokiasi iš manęs.

- Būsiu maloni…. Labai maloni… - nusišypsau ir užtrenkiu kambario duris. Atsisėdu ant lovos paimu nuo staliuko veidrodėlį ir įdėmiai stebiu savo veidą. Klausiu savęs kas manyje yra tokiio, kad problemos pačios mane susiranda. Perkrečiu mintimis visą tą nesamonę su Kajumi ir kyla vienintelė mintis, kad jei ne tas vaikinas galėjo viskas baigtis ir blogiau.

Suskamba telefonas.

-Labas tikiuosi nebepyksti- kaltu balsu prabyla Erika

- Sveika, tu žinai, kad aš negaliu ilgai ant tavęs pykti- su šypsena atsakau.

- Jergau kaip gera tai girdėti. Manau, ta proga mes turime kurnors šįvakar nueiti.Gal į kokį klubą?

- Ne, jokių klubų- griežtai atsisakau.- man užtenka jau nuotykių. Jei norim galim pasėdėt kokioj nors kavinukėj ir ramiai pasikalbėt.

- Man tinka. Aš pasikviesiu kelis draugus, kad būtų linksmiau. Būk gera atvažiuok taksi išgersim konors.- visa patenkinta kalba Erika

- Gerai, sutinku. Gal į “Savą kampą”?

-Šaunumėlis. 21:00 Savame kampe. - su džiaugsmu pritaria Erika.- Nevėluok.

-Nevėluosiu. Čiau mano mylimiausia kvaiša- Nusijuokiu

- Ate šikne- Prie manęs prisijungia Erika.

Padedu telefoną ant lovos ir nueinu prie spintos. Išsitraukiu persikinės spalvos palaidinę ir juodos spalvos džinsus. Iš dėžutės išsitraukiu pilkus aukštakulnius prie jų priderinu rankinę. Viską gražiai išdėlioju ant lovos ir nubėgu į dušą. Įsijungiu muzika ir ramiai mėgaujuosiu karštu dušu. Jaučiu lyg vanduo nuplautų visus prisiminimus ir nuoskaudas. Grįžtu į realybę ir išlipusi iš dušo išsidžiovinu plaukus ir rūpestingai juos ištiesinusi užmaskuoju ant veido vis dar ryškią mėlynę. Blakstienas perbraukiu tušu ir išeinu iš vonios. Tapačią minutę pravėrusi duris į savo kambary išvystu Sandrą besimatuojančią mano chanel suknelę.

- Padėk į vietą- pasiuntu

- Aš tik norėjau pasimatuot. Nieko gi jai nenutiks.- Nekaltai taria ji

- Mažute jei nenori, kad kasnors tau nutiktų padėk ją į vietą ir varyk iš mano kambario!- užrinku

-Gaššš kokia tu pikta- atsako ir padėjusi suknelę į vietą išeina.

Suprantu, kad kol ji bus mano namuose turėsiu savo kambarį laikyti užrakinta. Išlėto apsirengiu, užsidedu juodos spalvos švarką, susidedu daiktus į rankinę ir išsikviečiu taksi. Už gero pusvalandžio aš jau prie kavinukės. Vėluoju. Įeinu į vidų, Viduje kaip visad pilna. Visi laimingi šnekučiuojasi. Pagaunu kelių vaikinų žvilgsnius, bet į juos atsakau pagiežingai. Nereikia man jų. Salės kampe pamatau Eriką. Ji krykštauja lyg vaikas. Šalia sėdi jos klasės draugės Monika ir Karolina. Pastebiu ir vieną vaikiną juodais plaukais. Negaliu matyti kas jis toks nes jis sėdi į mane atsukęs nugarą. Pastebėjusi kad aš jau čia Erika pamoja man. Lengvu žingsniu nueinu prie staliuko. Pasisveikinu su merginomis ir nusuku žvilgsnį į jį….

Tos akys….

Rodyk draugams

- O, Gabriele. Kokia maloni staigmena. Kaip matau, ne arbatėlės atsigerti užsukai.- pamatęs mane pragydo Kajus.

-Nereikia Kajau to familiarumo. Atiduok kas priklauso man ir aš dingstu. Patikėk mažiausiai noriu žiūrėti į tavo kvailą snukį.

Kajus įdėmiai žiūri į mane ir mano rankose esantį pistoletą. Galiausiai taria:

- Na žinai, aš vakar tave taip gražiai priėmiau į savo namus o tu grįžti atgal ir kesiniesi į mane pustoletu. Dar pasakyk, kad moki juo naudotis.

-Pistoletas neregistruotas, taigi gali kalbėti ką nori. Aš mielu noru į tave pasiūsčiau kelias kulkas ir tada pamatytum kaip aš moku juo naudotis. Atiduok žiedą.

-Aaa. va ko tu nori.

Šūvis

-Tu ką išprotėjai??!! Vos nepataikei man į koją,- sukliko Kajus- tuoj jis mano piniginėje.

Jis paima rudą piniginę nuo stalelio esančio greta jo ir drebančiais pirštais ištraukia žiedą.

-Imk,- lėtai taria.- jei nori žinoti tiesą aš jį paėmiau tik tam, kad turėčiau dingstį vėl tave pamatyti.

Žengusi žingsnį į priekį paėmiau žiedą ir užsimoviau ant piršto. Nutaisiusi piktą žvilgsnį tariau:

-Kajau, esi narkomanas. man ne gaila kulkų, bet gyvenimas kurį tu susikuri vartodamas narkotikus, tau atlygins už viską. Vien leisdama tau gyventi aš tave pasmerkiu ilgoms degradavusio narkomano kančioms. Užmiršk, kad aš egzistuoju, nes kitu atvėju aš padarysiu, kad visi užmirštų tavo egzistavimą.

Išdidžiai pakels galvą išeinu iš jo dvokiančių namų, nusiaubtų vakarėlio. Oras šiek tiek niūrus todėl kol nepradėjo lyti išskubu namo. Grįžusi namuose ir vėl nerandu nė gyvos dvasios.įdomu kur jie visi dingę?Nors ištikro aš nieko prieš, kad jų nėra, galiu skirti laiko sau. Vos vilkdama kojas įšlepsiu į virtuvę ir išsiverdu mėtų arbatos. Atsisėdu terasoje ir stebiu pirmuosius lietaus lašelius glostančius stiklą. Artėja ruduo ir aš jaučiu kaip į mano sielą įslenka juodi šešėliai. Jaučiu sieloje esančias skyles kurios atsirado dėl tėvų meilės trūkumo. Nusikratau šias mintis ir stebiu kaip mano gatvės keliuku pasislėpę po raudonu skėčiu plaukia du siluetai. Po skėčiu, kurio ryškumas visiškai netinka prie lietaus nuotaikos, tie du siluetai, rodos, turi savo atskirą gyvenimą, tokį kokio aš niekada nenorėjau turėti. Staiga mano apmąstymus nutaukia skambutis. Tėtis.

-Sveika, mieloji, kaip sekasi?-Dirbtinai meiliu tonu prabyla.

-Labas, gerai, o tau?- atsakau.

-Man irgi. Skambino tavo mama, ji sakė, kad nebeįmanoma su tavimi susikalbėti. Ji sakė, kad nori tave išsiųsti į internatą. Mama prašė, kad pasirašyčiau sutikimo dokumentus.

-Tėti, juk žinai, mama visada perdeda. Aš mokausi gerai, ir tai, kad praleidžiu kelias pamokas, visiškai nieko nelemia mano mokslų kokybėje. Na o tai, kad mėgstu būti su draugais yra normalu mano amžiuje. Man atrodo, tu puikai supranti, kad aš nenoriu į jokį internatą. Būk geras nepasirašyk tų dokumentų.- maldauju tėvos nes žinau, kad dabar tai vienintelė mano galimybė išlipti sausai iš viso to reikalo.

-Dukra, aš žinau kokia esi. Kadaise ir aš toks buvau.- minutę patyli ir vėl kalba.- Suprantu, kad nenori palikti Lietuvos todėl pasiūliau tavo mamai duoti tau mėnesį laiko pasitaisyti ir ji sutiko. Gabriele suprask tai tavo paskutinis šansas, jei juo nepasinaudosi aš nebeturėsiu kito pasirinkimo, kaip tik pasirašyti sutikimo dokumentus.

-Ačiū tėti. Aš pasistengsiu.

-Gabriele, kol neužmiršau, noriu tave pakviesti į verslo vakarienę kurioje dalyvaus įtakingų verslininkų šeima. Būčiau labai dėkingas, jei per ja palaikytum draugiją tų verslininkų sūnui. Supranti aš visai nemoku bendrauti su tokio amžiaus žmonėmis taigi prašau tavo pagalbos. Na kaip?

Supratau, kad negaliu trauktis atgal vien dėl to, kad tėvas užtaria mane dėl internato. Pasimuisčiau kėdėje ir tariau:

-Gerai, tėti.

-Ačiū dukra. Mano sekretorė tau sms žinute atsiųs tikslia datą ir laiką. Iki mano princese.

-Iki, tėti.

Padėjau ragelį ir atsikvėpiau. Neturėtų būti sunku mėnesį laiko pabūti gerai. Pakylu nuo kėdės ir jau ruošiuosi eiti į savo kambarį kai mane sustabdo skambutis į duris. Nueinu pažiūrėti tačiau už durų nerandu nieko. Sug9žčioju pečiais ir jau sukuosi eiti kai mano žvilgsnis užkliūva už rožės gulinčios ant kilimėlio. Šalia lapelis su užrašu: “Ši rožė nė iš tolo negali prilygti tavo grožiui”

Rodyk draugams

Atplėšiu akis. Visą kūną maudžia. Galva rodos plyš pusiau. Pakylu ir suprantu, kad aš ne savo lovoje, netgi ne namie. Panika užlieja visą mano kūną. Kur aš? Bandau prisiminti kas vakar įvyko, bet mano atmintis sustoja ties stikline kažkokio gėrimo ir Kajaus žodžiais: “Gal eime susirasti ramesnę vietelę?” Nuplėšiu nuo savęs antklodę. Ne, rodos manęs niekas nelietė. Pirštai drebėjo o akys lakstė po kambarį. Pabandžiau atsikelti, bet supratau, kad tai ne mano jėgom. Man svaigo galva ir burnoje jautėsi šlykštus skonis. Nejau aš nusigėriau? Bet tai negalėjo įvykti nes aš visai nedaug tegėriau. Kažkas su paskutiniu gėrimu buvo ne taip. Palikau šiuos apmąstymus vėlesniam laikui. Dabar aš turėjau ištrūkti iš čia ir parsigauti namo. Prie lovos ant staliuko gulėjo mano delninukė. Siekiau jos paimti ir ant riešo pastebėjau mėlynes. Iš kur jos? Atidariau rankinę, išsiėmiau telefoną. Išsikrovęs… Na žinoma geriau būti ir negali… Apžiūrėjau vidų. Viskas buvo vietoje. Neatlaikiusi svorio mano galva nusviro ant pagalvės. Šilkinis pagalvės užvalkalas maloniai vėsino. Sukaupusi visas jėgas atsisėdau lovoje. O vaikyti arba aš vakar nusigėriau arba man smegenų sutrenkimas… Susiradau veidroduką. Su baime pažiūrėjau į jį. O šūdas… Ant skruosto ryškėjo mėlynė. Kas nutiko? Šiek tiek nusivaliusi nubyrėjusį tušą susidėjau viską ir lėtais judesiais išlipau iš lovos. Nejau aš vis dar Kajaus namuose? Kur Erika? Žinoma, tai galėjo nutikti tik man.. Batelius radau tvarkingai padėtus šalia lovos. Nesiaviau nes tikrai nemaniau, kad galėsiu išstovėti su 13cm pakulne. Galva svaigo o akys protarpiais užtemdavo. Laikrodis ant sienos rodė pirmą dienos.  Daugiau nei 12 valandų aš visiškai nieko neprisimenu. Kas per velnias man nutiko???  Pereinu per kambarį ir atidarau duris. Atsiveria vaizdas į erdve svetainę. Baras, didžiulis plazminis televizorius, namų kinas…. Konstatuoju faktą, kad tai ne Kajaus namai. Ir apskritai aš čia pirmą kartą. Ant sofos kažkas sujuda. Pastebiu ten miegantį žmogų. Širdis nusirita į kulnus. Iš lėto tipenu per kambarį akimis ieškodama kažko panašaus į laukujes duris.Tikslas rastas tereikia jį pasiekti. Staiga man aptemsta akyse ir, kad nesuklupčiau griebiuosi už palangės kartu užkliudydama kažkokią statulėlę. Ji susvyruoja ir mano nelaimei krenta žemyn. Užsimerkiu ir laukiu kas vyks toliau.

-O, miegančioji gražuolė pabudo.- Išgirstu pažįstamą balsą.

Matas.

Jis pakyla nuo sofos ir numetęs antklodę  atsiduria tiesiai prieš mane vien po šortais. Spoksau į jį negalėdama atplėšti akių. Jo kūnas tobulas. Kiekvienas raumenėlis idealiai ištreniruotas. Jis prieina arčiau, paima mano smakra, pasukinėja į visas puses ir lyg žinovas taria:

- Tau reikia ledo. Turi rimtą mėlynę. be to nemanau, kad tau apksritai derėtų keltis iš lovos po to  kas vakar įvyko.- Galop atsipeikėju

- O kas vakar įvyko? Kaip aš atsidūriau pas tave?

- Gal geriau neskubėkim tavo galvos apkrauti informacija. Prisėsk kol atnešiu ledo.

-Man nereikia jokio ledo ir aš niekur nesėsiu, man reikia namo.- Sukaupiu visas jėgas ir žengiu kelis žingsnius į priekį Būdama visai netoli durų vėl suklumpu. Jis pradeda juoktis:

_ juk sakiau, kad tau reikia prisėsti.- Matas prieina prie manęs, švelnia pakelia ir lyg plunksnelę nuneša link sofos. paguldo į tą vietą kur vos prieš kelias minutes pats gulėjo. Galiu užuosti jo kvepalų dvelksmą.- Gulėk ir net nebandyk keltis.- sukomanduoja.

Jis dingsta iš akių ir po kelių minučių grįžta su maišeliu ledo ir stikline sulčių.

-Imk užsidėk. Turėtų atleisti patinimą.- jaučiuosi kaip mažas sergantis vaikas prižiūrimas mamos.- išgerk tai šviežiai spaustos sultys. Turėtum atsigauti.

Nežinau kodėl, bet nesugebu prakalbėti. Vis dar trūksta jėgų o gal tas chaosas galvoje trukdo blaiviai mąstyti? Galbūt dėl to, kad negaliu atplėšti akių nuo Mato kūno ir tas noras paliesti jį baigia mane užvaldyti? Jergau. Kas su manimi darosi? Susiimk mergyt! Šovė mintis

- Man reikia į dušą ir tada aš atsigausiu ir galėsiu važiuoti namo._ tariu sukaupusi visas jėgas.

- Na nebent į dušą vesies ir mane nes nemanau, kad tau pavyktų išstovėti ant kojų bent penkias minutes.

Godžiai išgėriau tą stiklinę, pasidarė šiek tiek geriau. Patinimas po truputį atlėgo. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane. Pažvelgiau į jo veidą ir pabandžiau įžiūrėti ką jis masto. Deja, nieko nepavyko suprasti.

- Man reikia namo.- išlemenau

- Kiek žinau, tu dažnai dingsti iš namų  todėl manau, kad tavo tėvai pripratę prie to.  Geriau neskubėk nes tėvus ištiktų šokas tave tokią pamačius.

Jis sakė tiesą. Aš negaliu tokia grįžti namo. J mama mane pamatys tokios būklės tada nėra jokių prošvaisčių išvengti internato.

-Papasakok kas vakar nutiko. Kaip aš atsidūriau pas tave. Man nieko neina prisiminti

- Ir turėtum neprisiminti. Kajus, kai buvai tualete, tau į stiklinę pribėrė narkotiku kurie su alkoholiu sudarė tokią reakciją, kad tu dabar nieko neprisimeni. Kai grįžai iš tualeto aš stovėjau svetainės kampe ir šnekėjau su draugeliais. Pastebėjau, Kajų tau kažką pilant į stiklinę. Man iškarto buvo aišku kas tai. Tu grįžai ir išgėrei ją.Tada po kelių minučių jūs pakilot nuo sofos ir nuėjot į antrą aukštą. Po truputį nusekiau iš paskos. Jis tave nusivedė į savo kambarį.- nuo to jo sakinio man pašiurpo oda, skaudžiai nurijau seiles.-nežinau ką jis tau pradėjo daryti ,bet pradėjai rėkti ir puoliai pro duris. Išbėgai į koridorių, bet jis tave sulaikė. Va iš kur pas tave mėlynė ant riešo. Tu priešinaisi ir jis tau trenkė per veidą.- tada man paaiškėjo iš kur man mėlynė ant skruosto.- Jis nusitempė tave atgal į kambarį ir tada atbėgau aš. Kajus man liepė nesikišti ir dingti. Tu buvai paguldyta ant lovos, jis tave laikė prispaudęs rankomis. Aš priėjau ir trenkiau jam. Nors apsipylęs kraujais tačiau tavo rankos nepaleido.- aš pažiūrėjau į savo rankas ir ant kairės rankos piršto pastebėjau dingusį žiedą su 16 karatų deimantu . Tai buvo šeimos relikvija. Jį man padovanojo močiutė. Matas suprato,ko aš pasigedau ir tarė:

-Žiedas pas Kajų. Kajus suprato, kad jis vertingas todėl jį pavogė.. Jis narkomanas ir iš tavo žiedo jis gaus ne vieną dozę.

Galvoje sukosi mintis: aš privalau jį atgauti.

Matas tęsė toliau.

-Kai Kajus numovė žiedą jis paleido tavo ranką, bet tada tu jau buvai smigusi. Paėmiau tave ant rankų ir nusinešiau į mašiną. Nežinojau kur gyveni todėl nusivežiau pas save. Gali būti rami aš tavęs neliečiau…

Tą minutę pajutau jam dėkingumą. Tikrą ir visiškai nuoširdų. jei ne jis man baisu ir pagalvoti kuo viskas galėjau baigtis. Tyliai vos vos pravėrus burną tariau:

- Ačiū

- Ką? Tu čia kosėjai?.- Tas jo linksmas tonas čia visai netiko. Pastebėjęs, kad aš visa tirtu ir nesugebu nė žodžio ištarti jis atsisėdo prie manęs ir apkabino. Man buvo gera ir net nepajutau kaip užmigau.

Prabudau nuo kvapų sklindančių iš virtuvės. jaučiausi kur kas geriau todėl be vargo pakilau ir nuėjau į virtuvę. ten prie viryklės stovėjo Matas. Jis buvo apsirengęs šviesius džinsus ir raudoną džemperį.

- Negražu stebėti iš pasalų.-tarė jis

- Aš nestebiu tiesiog atėjau padėkoti ir pasakyti, kad išeinu.

- Neskubėk, aš pagaminau valgyti. Pavalgyk ir gali bėgti

- Gerai. -nuo tos mintie suurzgė pilvas. Jaučiausi išbadėjusi. Atsisėdom prie stalo ir tyliai valgėm. Pakėliau kavos puodelį ir prisiminiau, kad man reikia susigrąžinti žiedą. Stagiai atsistojau ir pasakiau:

-ačiū turiu bėgti.

- Palauk neskubėk. Nesiklausiau ką jis sako, pagriebiau batelius ir išbėgau lauk. Susistabdžiau pirmą pasitaikiusia taksi ir grįžau namo. Namai buvo tušti. Įbėgau į dušą išsidžiovinau plaukus ir kaip įmanoma labiau užmaskavau vakarykščio įvykio paliktas žymes. Mano britva vis dar buvo pas Eriką. Susiradau pakrautą bateriją ir paskambinau jai:

- Labas, tu namie?

-Labas, jo

- Tai gerai už kelių minučių būnu pas tave pasiimti savo daiktų ir britvos.

-Ok

Apsirengiu ir iš seifo išsiimu pistoletą. įsidedu į rankinę. Išsikviečiu taksi ir keliauju pas Erika.

Užtenka vos vieną kartą paspausti durų skambutį ir durys atidarytos.

- Kur tu buvai dingus??? Aš jaudinausi dėl tavęs tavo telefonas išjungtas, aš skambinau milijoną kartų?- vos pradarius duris Erika užsipuolė

- Jei nei nebūtum buvus užsiėmus su kažkokiu malakasosu žinotum. Neturiu laiko duok daiktus ir lekiu.-apsimetu supykusi nors puikiai žinau, kad ji vienintelis žmogus pasaulyje ant kurio nemoku pykti.

Vos gavus ko noriu išbėgu lauk. Užsimetu odinę. Nueinu iki britvos, daiktus sudedu po sėdyne.

Po 15 minučių aš jau buvau pas Kajų. Išsitraukiu pistoletą ir lėtu žingsniu nueinu link durų. Jos praviros. užeinu. Matau fotelyje nugarą į mane sėdintį Kajų. Prieinu ir įremiu pistoleto vamzdį jam į galvą.

- Žerkis kuily. Kastruosimės…

Rodyk draugams

Niekada nebuvau vakarėlių fanatikė, bet linksmai pašėlti neatsisakydavau. Kiek pasakojo Erika, Kajaus vakarėliai buvo nerealus, bet kažkodėl man taip neatrodė. Galbūt dėl to, kad nei viename jų dar nesu buvusi.

Lygiai 21:00 mes jau buvom netoli Kajaus namų. Muzikos garsą girdėjau vos įvažiavus į jo gatvę. Gal vis dėl to bus smagu? Nebuvau visiškai nusiteikusi linksmintis, nes galvoje vis sukosi mintys apie ta vyrą ir internatą. Velniop. Reikia pasistengti nebegalvoti.

Vos išlipus iš mašinos prie mūsų prisistatė Kajus ir dar kažkoks tipelis Kajus priėjo prie manęs o kitas vaikinas nusivedė Eriką. Matytis, kad viskas buvo suplanuota iš anksto. Nužvelgiau Kajų. Aukštas, raumeningas, juodaplaukis, bet tuščias ir apskritai nevertas mano dėmesio kaip ir visi kiti. Pastebėjau jo akyse kibirkštėlę. Deja, jam kaip ir visiems kitiems teks nusivilti. Aš niekada niekam nepriklausysiu…

-Sveika, gražiai atrodai.-konstatavo faktą Kajus.

Aš ir pati puikiai žinojau, kad atrodau gražiai. Juoda kokteilinė Balenciaga suknele, sidabriniai louboutin’nai ir versace delninuke. Mano blondiniški plaukai buvo susukti i kuodą ir tik kelios laisvos garbanos krito ant veido. Lupas buvau pasidažiusi ryškiai raudona perlamutrine spalva. Padūmavusių akių įspūdis mano veidui suteikė paslaptingumo. Tokio derinio gali pavydėti kiekviena, o aš už tai turėjau dėkoti tėveliui. Jis savo dėmesį ir meilę bando parodyti pinigais.

- Sveikas, Kajau. Dėkui, žinau.- tariau, nutaisiusi patenkintą išraišką.

-Eime į vidų. Pasiūlysiu ko nors išgert. Mačiau, kad ne už vairo todėl, manau, gali atsipalaiduoti.

Tai ką, tavo didysis planas buvo mane nugirdyti? Pagalvojau, bet garsiai nepasakiau, norėjau pati pamatyti ką jis rezga.

Viduje vakarėlis jau buvo įsivažiavęs. Žmonių begales, bet visu veidai vienodai neįdomūs. Mano kampanijonas pasiūlė man prisėsti, nesipriešinau. Aplink visi linksminosi. Vieni šoko, kiti gėrė. Nepajutau kaip mano rankose atsidūrė stikline su kažkokiu gėrimu.

-Kas čia?- paklausiau suraukusi nosį, nes kvapas buvo nekoks.

- Kola su balta. Nepatinka?- atsake Kajus šiek tiek nustebęs.

- Mhm, ne viskas gerai.- tas gėrimas manęs neviliojo, bet vis tiek paragavau. Visai nieko. Paprastai tokio šlamšto negeriu. Pastebėjau, kad Kajus jau buvo apšilęs, todėl jautėsi drąsus, pernelyg drąsus. Jis apkabino mane per pečius lyg savininkas norėdamas parodyti, kad tai jo nuosavybe. Aš atkreipiau dėmesį kaip visi sužiuro į mus. Tikriausiai visiems buvo keista tai matyti nes iki šiol dar niekas nėra matęs, kad koks nors vaikinas butu man apkabinęs. To buvo per daug. Jo drąsa turėjo būti nuleista…

- Patrauk nuo manęs rankas. - Tariau šaltu tonu. Nelaukiau kol jis kažką pasakys tiesiog ėmiau ir pakilau nuo sofos. Prasiskynus kelią pro žmones ištrūkau į lauką. Susiradau suoliuką ir prisėdau. Išsiėmiau iš rankinuko cigaretes ir užsirūkiau. Asilas vis dėl to tas Kajus, mano, kad gali mane turėti. Niekam dar nepavyko ir nepavyks to padaryti. Surūkiau cigaretę ir nutariau susirasti Erika. Radau, bet ji buvo užsiėmusi su kažkokiu vaikinu…  Sušiktas vakaras, reikia dingti iš čia. Jau ėjau laukujų durų link, bet kelią pastojo Kajus.

-Tik nesakyk, kad jau išvažiuoji, juk vakarėlis dar tik prasidėjo.- lyg niekur nieko, nekaltu tonu prabilo.

-Nėra man čia kas veikti. Mano louboutin;ai nepratę vaikščioti tavo nešvariomis grindimis…

-Pasilik dar. Nagi eime atsigert. - nutaisęs maldaujamą toną ir vos neverkšlendamas pasakė Kajus.

Nesipriešinau, norėjau pamatyti kiek drąsos jis turi. Ėjau į svetainę, kai kažkas netikėtai atsitrenkė į mane ir iš rankos man išslydo delninukė. Pritūpiau jos paimti o kartu pritūpė ir tas kažkas, kas mane užkliudė. Pakėliau galvą ir mūsų akys susitiko. Atpažinau tas akis. Tai tas pats vaikinas kuris šiandien mane nustūmė nuo laiptų.

-Tu?- tariau sumišusiu balsu.

- Aš turiu vardą.- išsišiepė

- Deja man jis neįdomus. Ir kaip matau, tu, dar vis neišmokai vaikščioti. Pakėliau delninukę ir aukštai iškelta galva nuėjau į svetaine. Tas tipas mane jau pradeda nervinti…

- Tu pažįstama su Matu? -pasidomėjo Kajus.

- Su kuo?- paklausiau nesuprasdama kas tas Matas.

- -Matas, na tas kur ka tik tave partrenkė.- paaiškino

-Aaa juo…. Ne.-nukirtau.

– Bet man pasirodė…- neatstojo.

- Tau apskritai per daug rodosi.- Nukreipiau žvilgsnį į Kajų kuris reiškė, kad ta tema baigta.

- Imk išgerk- Beveik reikalaudamas padavė Kajus vėl kažkokią stiklinę su gėrimu. Šįkart neklausiau kas tai. Man reikia nors kiek atsipalaiduoti. Sėdėjome svetainėje ant odines sofos ir net nesišnekejome. Išgeriau tą stiklinėje esantį skystį ir šiek tiek atsipalaidavau. Pamatęs, kad mano stiklinė tuščia Kajus įpyle dar. Tikriausiai bando įvykdyti savo didįjį planą. Išgėriau ir šita nes dar nesijaučiau nė kiek apgirtusi. Man reikėjo i tualetą todėl atsistojau ir jau ruošiausi eiti.

- Kur eini?-paklausė Kajus.

- Ne per daug nori žinot?- nukirtau

- Grįši? - neatlyžo

- Mhm nematau, kad butu dėl ko.

- Nagi. -ko ne maldavo.

-Po galais,  einu į tualetą. Aš tau ką ataskaitą turiu duoti? Norėsiu grįšiu norėsiu negrįšiu.- nueinu, nes, manau, kad būtų neverta pratęsti pokalbį. Tiesą pasakius, net neįsivaizdavau kur yra tualetas. Tikriausiai teks klausti.

- Ieškai ko nors?- Prieš mane ir vėl stovėjo Matas.

- Tu ką? Sekioji mane?- Tariau piktu tonu.

- Ne, tiesiog mūsų keliai vis susikerta- Tarė patenkintas

- Aš tau duosiu vieną patarimą: tu geriau nenorėk, kad mūsų keliai kirstųsi. Apskritai nenorėk net manęs pažinti…-Nutaisiusi piktą toną išpyškinau.

-uuuu jau bijau. Tai vis dėlto ieškai ko nors? Gal manęs?

- Deja tualetas mane labiau vilioja nei tu- atkirtau patenkinta.

- Einam, palydėsiu.- Jis žengė žingsnį į priekį ir stumtelėjo mane,kad eičiau pirmyn.

- Valdyk rankas,asile.- Išrėžiau

- O tu pikta…

Numečiau jam ironišką šypsenėlę ir žengiau į priekį. Jis užvedė mane laiptais į viršų ir nulydėjo į patį kolidoriaus galą

- Va tau ir tualetas- Išdidžiai pasakė

-Aha..

- Mandagūs žmonės padėkoja. - Mano akys vis krypo linko jo akių. Jos buvo tOOkios dideles rudos ir gilios… Šiaip ne taip suėmiau save į rankas:

- O panaši į tokią?

Jis atidarė man duris ir laukė kol įeisiu, bet kad praeičiau man reikėjo prasispausti pro jį, o tada atstumas tarp mūsų būtų buvęs per daug mažas nei aš galėčiau leisti. Žengiau žingsnį ir atsidūriau labai arti jo. Aš galėjau jausti jo kūno šilumą. Pakėliau akis ir mano veidas atsidūrė visai netoli nuo jo veido. Ei, mergyt, kas man darosi.. Prasmukau pro jį ir uždariau duris.

Greitai atlikau ką norėjau, bet atidariusi duris jo jau neberadau. Šaunu, nes jis mane jau nervina.. Galiausiai nusileidau laiptais ir grįžau pas Kajų. Mano stiklinė vėl buvo pilna, tik šįsyk tai jau nebe vodka ir kola. Paragavau. mmm skanu. Po truputį išgėriau visą stiklinę ir mane užliejo šiluma. Jutau kaip atsipalaiduoja visas kūnas Kažkas su tuo gėrimu buvo ne taip….

įkėliau naujų veikėjų foto

Rodyk draugams

- Ką????!!!!!! Jums gal protas nuvažiavo???? Internatas? Cha, nevykęs pokštas!

- Nurimk, Gabriele tai tik tavo naudai. Tau reikia pagaliau surimtėti ir įgauti nors kiek atsakomybės.

- Klausyk, tu asile! Ne tau mane mokyti atsakomybės! Tu apskritai esi niekas! Tuščia vieta. Svetimas!- Rėkiau kiek jėgos leidžia.

- Dukra, nerėk ant Donato jis irgi nori tau gero.

- Man jau 18 esu jau pilnametė ir jūs neturite jokios teisės spręsti už mane. Neturėkite jokių vilčių, į jokį internatą aš nevažiuosiu.

Rėkiu visa gerkle, man vienodai, kad tas vyras vis dar sėdi ir viską girdi. Man apskritai vienodai kas jis toks ir ko nori. Pasuku veidą į jį ir matau jo ironišką šypsenėlę, kuri taip ir sako: pakliuvai mergyt. Man nespėjus nieko jam pasakyti jis prabilo:

- Nurimkite visi. Pirmiausia, Gabriele, tu esi išlaikoma tėvų ir jie privalo tave išleisti į mokslą todėl jie gali tave išvežti mokytis, kad ir į internatą. Prieš vėją nepapūsi… Antra, mieli tėveliai, galite nusiraminti ji paklius į geras rankas. Šis internatas pripažintas visame pasaulyje. Kiekvienais metais į Prahą atvažiuoja daugybė tėvelių norinčių savo vaikus leisti mokytis būtent pas mus. Todėl esu matęs visko ir jūsų dukra nėra blogiausias atvejis. Taigi, manau, jūs padarėte puikų sprendimą belieka pasirašyti sutartį ir viskas bus suderinta.

Perveriu jį žvilgsniu o jis lyg niekur nieko iš lagamino išsitraukia popieriaus lapą, padeda ant stalo ir pastumia mamos link.

- Štai, tereikia tik abiejų tėvų parašų  ir viskas bus baigta.- tarė vyras nutaisęs patenkintą toną.

Mano ranka jau siekia tos sutarties, bet pusiaukelėje ją pagriebia plaukuota plaštaka.

-Asile patrauk nuo manęs rankas. - Tėškiu tam vyrui.-Kuo manai esąs?

- Gabriele, nurimk tai tavo gerovei. - Išsišiepęs tarė jis.

- Kvailį, tu nieko neišmanai apie tai kas man yra gerai ir išviso matai duris? Noriu, kad jas uždarytum iš kitos pusės!- Pajutau kaip skausmas perveria galvą. Turiu iš čia dingti nes nemanau, kad galėsiu susilaikyti netrenkus tam vyrui. Ištraukiu ranką iš jo delno, pirštais sulankstau nepadorų gestą ir dingstu iš svetainės. Negaliu daugiau čia būti. Įbėgu į savo kambarį, numetu mokyklinę rankinę į kampa ir susirandu patogia kuprinę. Susimetu aukštakulnius, suknelę, kosmetinę ir dar kelis menkniekius vakarui.  Plaukus surišu į arklio uodegą. Turiu nors kiek nusiplauti kraujuojantį kelį. Nuplovusi pamatau, kad nieko baisaus jam nenutiko net mėlynės nėra. Puiku, reiškias po suknele mano kojos atrodys gražiai. Išsitraukiu švarius džinsus ir glaustinukę apsirengiu ir ant viršau užsimetu odinę striukę su mano inicialais ant nugaros. Pirštinės… Povelniais kur jos??? Radau. Atsidariusiu seifą išsiimu pinigų ir donorystės kortelę. Viskas aš jau pasiruošusi. Dar telefonas ir raktai. Reikia parašyti Erikai: Lą, nevažiuok manęs. 20:00 aš būsiu pas tave.- send. Viskas dingstu iš čia. Pirštu galiukais išsliūkinu iš savo kambario. Prieškambaryje ant staliuko palieku raštelį: Neieškokit. Grįšiu. Gabi.

Pasiekiu garažą. Jau matau ją- savo mažylę. Vienintelį dalyką kas dabar man gali padėti nurimti. Nutraukiu brezentą… Juoda ir tik su ugnies ornamentu ant priekio. Mmmm vienintelė ji verta mano meilės ir dėmesio. Tik su ja aš galiu pasijausti laisva. Ji visai kaip aš : galinga ir kelianti nuostabą. Išstumiu savo BMW klasės britvą iš garažo, užsidedu antkelius ir šalmą. Dabar jau manęs niekas nesustabdys. Užvedu savo mažytę. Bakas pilnas. Vilniau pasiruošk aš ateinu. Man šiandien nėra raudonos spalvos. Man šiandien neegzistuoja jokie greičio apribojimai.. Įjungiu pavarą ir išriedu iš kiemo. Skrieju Vilniaus gatvėmis beprotišku greičiu. Jaučiu kaip galva po truputį tuštėja. Lieku tik aš ir ji. Retas kuris supranta šią mano aistra. Tokia gyva aš niekad nesijaučiu tik tada kai galiu skrosti vėją ir jausti jos jėgą. Blet galiausiai tenka sustoti nes kažkokia fūra užstatė kelią. Šalia sustoja dar viena britva. Balta. Honda. Savininkas demonstratyviai pakelia ranką ir dviem pirštais pamoja. Jo britva šokteli į priekį, bet pajuda vos kelis centimetrus . Tai gali reikšti tik vieną… Startas. Skrieju tarp mašinų ir nejausdama saiko didinu greitį. Vis dar jaučiu priešininką už savo nugaros, bet nebeilgai iki sankryžos vos keli kilometrai. Dar viena nosis bus nušluostyta.

Sustoju ir išlėto užsivarau savo gražuolę ant šaligatvio. Greta sustoja jis. Per šalmą neina įmatyti kas jis toks.

- Duok ką pralošei ir aš dingstu. Neturiu laiko kada terliotis.- Tariu piktu tonu. Jis nuplėšia nuo odinės vieną ženkliuką ir paduoda man. Nerašytos gatvės taisyklės- ženkliuku rinkimas. Kuo daugiau turi tuo kietesnis.. Paimu ir prisisegu. Nieko konkretaus. Daug tokių turiu. Įjungiu degimą ir jau  ruošiuosi užvesti, bet staiga ji mane sulaiko.

- Tai bent parodyk kas esi. Mane pirmą kartą aplenkia mergina ir man įdomu kas slepiasi po šituo šalmu.

- Mes atsiskaite. Tu pralošei atiduodi man ženkliuką. Viskas daugiau jokių terlionių. Manau, žinai, kad neprivalau nieko nusiiminėti.- Jaučiu kaip potruputį senka mano kantrybės taurė.

- O tu retenybė. Ne viena dešimtis ženkliukų tavo odinę puošia. Daug laimėjus.-Neatstoja jis

- Klausyk, vyruti giliai įkvėpk ir pūsk nuo manęs!

Užvedu variklį ir nuvažiuoju. 17:03h. Dar turiu pakankamai laiko pavalgyti. Sustoju prie Čili Kinijos. Sėdėjau kavinėje ir laukiau užsakymo. Į galvą vis lindo mintys. Kur man tas balsas girdėtas?… Per šalmą niekaip nesugebėjau įžiūrėti kas jis toks. Niekaip negaliu prisiminti…. Neskubėdama pavalgau. Išėjus iš Čiliuko dar truputį pasivažinėju ir pasuku Erikos namų link.

Lygiai 20:00  aš jau pas ją.

- Sveika, galiu pas tave persirengti? Be to kieme palikau savo mažyte.

- Laba. Jo žinoma renkis. tik nesakyk, kad vėl pabėgai iš namų. Nesuprantu kai tavo tėvai tavęs neuždaro į kokia koliniją ar internatą…- Kaip visada, pradeda tarškėti Erika.

- Siunčia, bet tik per mano lavoną…- Be išraiškos atsakau.

- Ką? Rimtai nori išsiųsti?- Žiūri ji į mane išpūtusi akis.

- Nenoriu kalbėti apie tai.- po truputėlį apsirengiu ir iš greičio fanatikės virstu podiumo karaliene. Perfect.

- Žinai Kajus sakė, kad yra kažką įdomaus suplanavęs. Nori tave nustebinti.

- Vargu ar jam pavyks- Atsakau be jokio entuziazmo.

- Netyčia nugirdau jo pokalbi su kažkokiu vaikinu. Jis sakė, kad tu šianakt būsi jo.- Nusišypso Erika pati netikėdama tuo ką pasakė.

Vos išgirdusi ką pasakė Erika pradėjau juoktis.

- Na ir asilas jis vis dėlto. Sujuokino. Aš? Jo?  Jis tikriausiai prisiuostė konors.

- Patikėk jis atrodė savimi labai pasitikintis.

- Tą jo pasitikėjimą aš galiu labai greit nusodinti.- Man sukilo sportinis azartas. Buvo įdomu ką jis sumąstė…

Papildžiau veikėjų foto. —>  http://nesuvaldoma.blogas.lt/pristatymas-mergina-ir-motociklas-7.html

Rodyk draugams

Penktadienio rytas. Žadintuvas skamba, kaip visad, tapačia įkyria melodiją: wake up my sweat princess you are so magical… Pakylu iš lovos ir nubėgu į vonia. Deja, šaltas dušas nepadeda prabusti. Prabėgomis pasidažau, apsirengiu. Susirandu mašinos raktus ir užsimetu striukę. Galiausiai įšoku į batus ir išgirstu:

- Gabriele, nevalgysi pusryčių?

- Povelnių, mama, kiekvieną kartą aš tau aiškinu, kad aš nevalgau pusryčių!!!!

- Ir vėl nesusitvarkei lovos!

- So? Aš nesupratu kam mes mokam Adelei algą, jei ji net nesugeba sutvarkyti mano lovos!

Pagriebiu mašinos dokumentus ir išlekiu į lauką. Oras idealus. Šilta.  Užsidedu “piloto” akinius ir sėdu į mašiną. Skrieju Vilniaus gatvėmis iki mokyklos. Kaip visad aikštelė pilna ir rasti vietos beveik neįmanoma. Radusi vietelę į kurią priparkuoju savo audi klasės mašiną, gautą pilnametystės proga iš tėvo, išlipu, įsidedu ausines į ausis ir įjungiu ignorą.

- Gabi! Ei mergyt! Ar girdi? Išsiimk tas ausines!

- Labas Erika.

Erika- žmogus kuris galbūt vienintelis dar gali pakelti mano charakterį ir nuotaikų kaitą. Graži juodaplaukė mergina nuolat turinti ką pasakyti, bet tai man patinka tai padeda negalvoti apie problemas… Jos didelės rudos akys apsuka vaikinams galvas vos ji pažiūri į juos. Jos gyvenimas tai vaikinai tūsai alkoholis ir sexas. Ji mėgaujasi gyvenimu. Jos credo: myleti karštai o mylėtis dar karščiau.

- Hey, mergyt! Ko tokia surūgusi? Juk šiandien penktadienis! Žinai, turiu mums pakvietimą į vakarėlį pas Kajų. Jo tėvai kažkur atostogauja todėl visas namas laisvas! Varom?

- Koks dar Kajus? -paklausiu išsiblaškius.

- Tik neapsimesk, kad nepažįsti! Jis juk pametęs galvą dėl tavęs. Na tas iš 12c.

Aaaa dar vienas asilas kuris susikuria viltis vos į jį pažiūrėjus. Dar vienas bukas bernas kuris apsiseilėja  pamatęs gražią merginą.

- Jis manęs nekvietė.- tariau nutaisiusi nekaltą miną.

-Jooo tau reikia atskiro pakvietimo…

Nuskamba skambutis. Whew… Išsigelbėjimas.

- Čiau, erika. Man reikia eiti į pamoką. Susitiksim po pamokų. Ok? Parašyk man kai būsi laisva aš pamėtėsiu tave iki namų, pakeliui užsuksim į kavinukę.

- Ok Gabrielyte :*

Nueinu link mokyklos. Kaip visad vėluoju, bet tai nieko nebestebina. Tikriausiai vis tiek mokytojas neišdrįs nieko pasakyti. Juk čia Gabrielė jai vis vien nerūpi…

Pamokos praskrieja beprotišku greičiu. Į paskutinę istoriją neinu. Velniop. Bloga darosi nuo visos mokyklos, nuo dirbtiniu veidų ir šypsenų. Net vemti verčia nuo apsimestinio saldumo. Vos išėjus į lauką jau matau Eriką stovinčią prie mano mašinos. Lipu paradinių durų laiptais užsigalvojus apie savo ateitį ir artėjančius egzaminus. Bent oras šiandien geras. Staiga tamsa akyse ir skausmas per visą kūną. Nespėjau atsipeikėti kai pamačiau kažkokį stuobrį man prieš pat veidą. Gulėjau paslika ant žemės ir jaučiau asfaltą po savo nugara. Maudė visą kuną. Visiškai nesusigaudžiau kas vyksta.

- Aš… Aš atsiprašau. Nepamačiau tavęs ir čiuoždamas turėklu užkliudžiau tave ir tu nusiritai nuo laiptų. Ei!  Ar supranti ką sakau? Tuoj iškviesiu greitąją, tave reikia apžiūrėti. Ar gali atsistoti? Leisk padėsiu.

Žiūrėjau į jį nieko nesuprantančiomis akimis. Niekada nebuvau jo anksčiau mačiusi. Kas jis toks? Kokios akys…

Susigaudžiusi kas vyksta ir su didžiuliu įniršiu tiesiog sušnypščiau:

- Patrauk savo purvinas rankas nuo manęs suknistas asile!!! Nereikia man jokios greitosios ir jei nori, kad tau jos irgi neprireiktų dink man iš akių !!!

- Ou, mergyt, gi atsiprašau aš gi netyčia.

- Kitą karta atsimerk! -Atrėžiau su įniršiu,- Neraliuotas stuobrys.

Nusipurčiau dulkes nuo kelnių ir strėlės tiesumus nudrožiau iki mašinos. Beprotiškai skaudėjo kelį ir alkūnę, bet mano išdidumas neleido niekam to parodyti. Buvau įsiutusi. Prie mašinos visa išsišiepusi manęs vis dar laukė Erika. Ji jau žiojosi kažką sakyti, bet aš nukirtau:

- Tylėk!

Nebuvo net kalbos apie kavinę. Norėjau tik grįžti namo ir griūti į lovą. Sumauta diena ir sumautas gyvenimas. lėkiau namo kiek įmanoma greičiau. Mintyse maldaudama erika tylėk o aš neatsakau už savo veiksmus. Mačiau kaip Erika visą kelia nenustygo vietoje, bet nesuteikiau jai progos jai prakalbėti. Muzika nustelbė viską. Tačiau neištvėrusi ji prabilo:

- Matei koks sexas? Jis čia seniau mokėsi todėl tikriausiai nepažinai. Laukdama tavęs nugirdau merginas , kad jikalbants čia Lietuvoje gyvena vienas, nes jo tėvai kažkokie verslininkai, nuolat keliauja. Matyt, protingas. Tikrai saldus kąsnelis būtų.

Nesitverus jos sapalionu surikau:

- Nutilk! Aš nenoriu nieko apie jį girdėti. Tas asilas nustūmė mane nuo laiptų.

- Na tu ir širšė… Jis juk netyčia. Tu matei kokiu žvilgsniu jis tave nulydėjo iki mašinos. Tiesiog ryte rijo akimis.- Neatlyžo Erika

- Ne pirmas ir nepaskutinis,- išrėžiau ir numečiau į ją piktą žvilgsnį kuris turėjo reikšti: nutilk arba išmesiu tave iš važiuojančios mašinos.

Pagaliau Erikos namai. Nebereikės klausytis jos blevyzgojimų apie ta kvailį.

- Tai kaip, Gabriele, dėl vakaro? Nagi, būk gera einam pas Kajų. Maldauju.- Nutaisiusi maldaujančia miną, Erika ir vėl man priminė apie Kajaus kvietimą.

- Erika, nebūk zyzla…- Tariau nutaisiusi pavargusį balsą.

- Sutinki? Šaunumėlis. Aš paimsiu tave lygiai 20:00h. Čiau, brangioji :*

- Bet…- Sulemenau netekusi žado, o ji ramiausiai užtrenkė mašinos dureles ir nulėkė savo laiptinės link. Velnias. Na nieko, galbūt ir gerai jeigu šiek tiek prasiblaškysiu juk nusipelniau po tokios sunkios mokslu savaitės nors vieno vakaro atsipalaidavimui. Reikia parodyti mažvaikiams kaip linksmintis. Įjungiau pavara ir kiek leidžia mano mašinytė nurūkau namo. Vos įsukus į kiemą pamačiau kažkokią nepažįstamą mašiną. Matyt vėl kažkokie giminaičiai užsuko pasisvečiuoti savaitgaliui. Pastatau mašiną į garažą, eidama durų link prabraukiu ranka pro brazentą po kuriuo slepiasi mano meilė… Užlipu laiptais ir praveriu namų duris, iš svetainės girdžiu pašnekesį. Atpažinu mamos ir Donato balsus ir dar vieną- slogu ir gergždžianti, vyrišką.

- Mes nebežinome ką daryti. Ji  nesuvaldoma. Nuolat atsišnekinėja, dingsta naktimis iš namų, bėga iš pamokų. Nors mokykloje ji pirmūnė, bet jos  elgesys pasidarė nepakenčiamas. Jos neišmeta iš mokyklos vien dėl gerų pažymių.  Mes jau nebežinome ką daryti, todėl kreipėmes į jus.

- Padarėte puikų sprendimą, kad kreiptės į mane. Aptarkime apgyvendinimo sąlygas.

Stovėjau prieškambaryje ir nieko nesupratau. Kokias sąlygas? Kas tas vyras? Nesuvaldoma? Neištvėrusi tos nežinios nusispyriau batus, nuėjau į svetainę ir pamačiau sėdinčius mamą su Donatu ir kažkokį vyrą. Ant stalo daugybė popierių ir lankstinuku. Visi sužiūro į mane. Atrodžiau klaikiai: suplėštyti džinsai, kruvinas kelis , purvina palaidinė ir suvelti plaukai. Sutinku derinys nekoks. Stovėjau ir žiūrėjau išpūtusi akis ir nieko nesuprasdama bandžiau nors kanors sugriebti, nors kokią užuominą kas čia vyksta. Mano žvilgsnis bėgiojo ant stalo nukrauto popieriais, bandžiau suprasti, kas vyksta, iš mamos akių, bet tos pastangos nieko nedavė. Matydama mama, kad nieko suprantu prabilo:

- Sveika, dukrele. Grįžai. Prisėsk, mums reikia pasikalbėti…..

Rodyk draugams

-Kodėl aš turiu būti kitokia?! Iš kur pas mane turi būti nors kruopelytė gerumo, jei pas jus jos nė su žiburiu nerasi?

- Gabriele, tu dar jauna ir nežinai ko nori.

- Mama, aš puikiai žinau ko noriu! Aš noriu dingti iš to beprotnamio! Tolyn iš šitų namų…

Išbėgu iš virtuvės ir užsirakinu savo kambaryje. Pagriebusi nuo stalo muzikos grotuvą prijungiu prie centro ir paspaudžiu play. Kūną užlieja šiluma. Girdžiu kaip už durų rėkia mama:

- Gabriele, atidaryk duris!

Pagarsinu muzika iki max. Tegu užsiknisa!

Taip, aš tokia. Taip, man taisyklės yra tik todėl, kad žinočiau ką reikia laužyti. Man nerūpi ką kiti apie mane galvoja, man, apskritai niekas nerūpi!

Taip, aš nesuvaldoma asmenybė. Man nėra žodžio NE. Mano nuomonė yra galutinė ir nenuginčijama. nekenčiu kai bando man nurodinėti kaip gyventi. Aš neieškau tiesos ir niekam jos neįrodinėju, man užtenka tiesiog žinoti, kad esu teisi. Mano norai tai įstatimai. Aš galiu sužlugdyti, sugriauti ir išmesti lyg šiukšle, žmogaus gyvenimą padaryti nepakeliamu. Niekam nelinkiu būti mano priešu, nes tie kas pastoja man kelia būna sutrypti. Aš suniokoju gyvenimus, sunaikinu viltį ir pasitikėjimą savimi. Aš ateinu kaip griaunamoji jėga- staigiai, bet po savęs nepalieku nieko.

Deja, ne visad buvau tokia. Po tėvų skyrybų aš pasikeičiau. Nors tai įvyko prieš 5 metus, aš viską puikiai prisimenu. Tikriausiai niekad neapsiprasiu su ta mintimi, kad tai įvyko būtent mano šeimoje.

Metus laiko, kol vyko skyrybų procesas, aš mačiau visko: ašarų, isterikos priepuolių, džiaugsmo, nevaldomo juoko. Niekada nesistengiau būti kurio nors iš tėvų pusėje. Nepateisinau to, kad mama tėvą išdavė su kitu ir to, kad tėvas niekada neturėjo mums laiko…. Darbas darbas ir dar karta darbas.Tikriausiai  neturėčiau  skųstis, nes aš visada turėjau ko noriu: brangūs drabužiai, batelių kolekcija, kelionės į užsienį. Kiti to galėjo pavydėti, o aš visą tai galėjau iškeisti į gražią šeimą.

Po viso šito aš prisiekiau NIEKADA NIEKAM NEPRIKLAUSYTI IR NIEKADA NIEKO NEMYLĖTI. Tapau šalta ir bejausmė asmenybė. Ir visdėlto, kažkodėl aš jaučiuosi laiminga, nes visada žinojau, jei nemylėsi, tai niekada ir nebusi įskaudinta.

Keturios kambario sienos dabar geriausios mano draugės. Prametu akimis savo kambarį: rašomasis stalas nukrautas knygomis ir daugybę klijuojamų lapelių su priminimais. Toliau lova, didžiulė, apvali. Patalynė išmėtyta kaip papuola. prie lovos naktinis staliukas ant kurio Hello kitty lempa tėvo parvežta iš Tailando ir kuri, mamos nuomone, yra labai miela.  Taip pat ant staliuko mėtosi keli žurnalai, telefonas nagu lakas ir miegojimo kaukė. Dar toliau durys į balkoną ir didžiulis langas. Ir žinoma, spinta su milžinišku veidrodžiu. Drabužiai, kaip visada, sudėlioti idealiai. Ir galiausiai aš- Gabrielė arba tiesiog Gabi. Man 18. Per tiek metų neturėjau nė vieno vaikino, bet man jo ir nereikia. Nekenčiu briedų apie meilę. net nemanau, kad ji yra. Tikiu, kad gali būti tarp dviejų žmonių aistra, nepasotinamas alkis patenkinti kūniškus malonumus, bet ne meilė visą gyvenimą… Galbūt pripratimas prie vieno žmogaus tik ne meilė. Niekada nejaučiau drugelių pilve, jokios kibirkšties kuria būtų įžiebęs vaikinas. Gali atrodyti, kad galbūt esu tokia baisi, kad į mane nežiūri nė vienas priešingos lyties atstovas, bet deja j dėmesiu niekada nesiskundžiau. Tačiau tai ne man. ne mano stiliui kažkam priklausyti, ne man riboti laisvę.

Einu į balkoną, susirandu už gėlių vazono paslėptas cigaretes, iš džinsų kišenės išsitraukiu žiebtuvėlį, pridegu ir smarkiai įtraukiu. Po truputį atsipalaiduoja nervų ląstelės. Dar viena cigaretė ir aš jau rami. galvoje ūžia mintys. Kaip ištrūkti iš čia? Dar tik baigiasi rugsėjis. Kaip ištverti dar beveik metus kol galėsiu išvažiuoti studijuoti, kol galėsiu dingti iš šitų namu…. Kyla klausimas kodėl nekenčiu savo namų? Po to kai išėjo tėvas daug kas pasikeitė. Mama į namus parsivedė naują vyrą- Donatą. Nekenčiu jo visa esybe… Jis lyg svetimkūnis kraujyje kurį reikia pašalinti…

Galbūt niekada nesusitaikysiu su  tėvų skyrybom. Galbūt niekada neatleisiu motinai išdavusiai šeimą ir tėvui, kad jis nepasiėmė manęs su juo… Aš tikiu, kad kada nors mano svajonė išsipildys ir aš galėsiu dingti iš Lietuvos. Ateis laikas ir aš sudrebinsiu visą pasaulį…Aš tikiu, ateis.

Rodyk draugams

Ji- žmogus norintis apversti pasaulį aukštyn kojomis. Jai neegzistuoja meilė. Ji nežino ką reiškia pralaimėjimas. Vienintelis dalykas kuris daro ją laiminga, tai jos britva. BMW klasės gražuolė, kurią ji dievina.

Ji- Gabrielė

Matas

Jos mama- Marija

Mamos draugas- Donatas

Donato dukra Sandra

Gabrielės draugė Erika

Kajus

Jokūbas

Tolimesnius veikėjus įkelsiu vėliau.

Rodyk draugams