Mergina ir motociklas

- Labas, aš Jokūbas.

Žiūriu į jo akis ir rodos sustojo laikas. Jokūbas? Jo akys tokios pat kaip ir to vaikino kuris mane išgelbėjuo nuo Kajaus. Koks ten jo vardas… A taip. Matas.

-Žemė kviečia Gabrielę,-juokiai iš manęs Erika.

-Aš…. A.. Mmm. Gabrielė,- Sumikčioju.

-Malonu susipažinti,- nusišypso jis

-Gabriele, nepatikėsi, Jokūbas yra to vaikino brolis. Na žinai, kur nustūmė tave nuo laiptų. Mes pažįstami jau senei su Jokūbu, bet tik laukiant tavęs jis papasakojo, kad turi brolį. Ir jam brolis minėjo, kad praeitą penktadienį nuo laiptų nustumė, cituoju ” nesveikai gražią pupytę”,- kikena Erika- Mažas tas pasaulis,- priduria.

Va iš kur tas panašumas.

Mes sėdime, valgome ir kalbamės apie nereikšmingus dalykus. Kartas nuo karto pagaunu Jokūbo žvilgsnį nukreiptą į mane. Pavalgome ir išeiname ir kavinukės.

-Tu su mašina?- paklausia manęs Jokūbas

-Ne, atvažiavau taksi,- atsakau

-Tada šok pavešiu. Man pakeliui.

-Tu nė nežinai ku aš gyvenu,- nusijuokiu,- asilas

Jis žiuri į mane ir aš jo akyse kažką pastebiu. Lyg ugnelę lyg susidomėjimą. Erika kumšteli man:

- Mes jau lekiam ryt daug mokytis mums. Va ir mūsų taksi. Ate Gabriele. Ate Jokūbai- nusišypso ir gusriai pamerkia man akį. Suprantu jos mintį, bet aš tik nusišypsau ir palinkiu jai labos nakties.

- Na tai kaip? Galiu tave pavežti?- Neatlyžta Jokūbas

- Kažkodėl manau, kad tai bloga mintis.- atsakau

- Nagi, ar aš panašu į kokį manijaką, kad bijai su manim važiuoti?

- Ne, tačiau aš tavęs visiškai napažįstu- atsakau žiūrėdama jam į akis

- Tu juk žinai aš Jokūbas- nusijuokia o kartu nusišypsau ir aš

- Gerai, leisiu tau mane parvežti namo.- atlyžtu

-Smagumėlis-nudžiunga jis.

Išlėto slenkame siauromis gatvelėmis link jo mašinos. Pro šaly plaukia žmonės. Mano akys užkliūva už porelės susikabinusios rankomis. Merginos akys pilnos laimės o vaikino veidas nutviekstas lyg kažkokios šviesos. Jie stovi vienas prieš kitą ir rodos jiems neegzistuoja pasaulis. Yra tik jie ir nieko daugiau.

- Turi vaikiną- mano mintis nutraukia Jokūbas

-O tau tai rūpi?- atsakau bejausmiu balsu

- Šiaip paklausiau.

Prieiname prie jo mašinos.Pasakiusi jam kur gyvenu tyliai sėdžiu ir žiūriu pro langą. Staiga mašina sustoja nepasiekusi mano namų.

- Jei gali pavažiuok dar šiektiek šia gatve, taip pasieksim mano namus.- liepiu Jokūbui

- Tu skubi?- paklausia jis.

- Ne, tačiau neturiu jokio noro čia sėdėti- atsakau

- Galim važiuoti pas mane- pasiūlo jis

- Tikrai ne- griežtai atsisakau.

Tyla. Praėjus keliom minutėm praveriu mašinos duris ir išlipu lauk. Sparčiu žingsniu pradedu žingsniuoti namų link. Iš paskos išgirstu jo žingsnius.

-Ei kur tu eini?- sušunka jis

- Namo

-Palauk- pribėga jis prie manęs ir paėmęs už rankos sulaiko mane.

-Paleisk- šaltu tonu tariu.

-šššš. Nesakyk nieko.- jis žiūri į mane ir žengia žingsnį dar arčiau manęs. Mus skiria vos centimetras. Prilinksta arti arti. Beveik jaučiu jo lūpas ant manųjų. Stoviu sustingusi kol suveikia šaltas protas. Trenkiu  antausį.

- Už ką?- susiėmęs už žando paklausia jis

-Peržengei ribą vyruti.- išlaisvinu ranką ir  nužingsniuoju. Pasiekusi namus atsisėdu ant verandos laiptelių ir giliai įkvėpiu. Vos nebuvo sugriuti visi mano įsitikinimai, visos mano taisyklės.

Pradeda lyti… Pasijaučiu išvargusi. Įeinu į namus ir pasuku tiesiai į savo kambary. Krentu skersai lovos. Turiu suimti save į rankas antraip viskas sugrius. Nusirengiu, nusivalau makijažą ir palendu po antklode. Užmerkiu akis ir pati samonė man primena Matą ir Jokūbą.

Užmiegu….

Patiko (11)

� is įrašas įdėtas Antradienis 22. Lapkritis 2011 ir priskirtas temoms 19:18 � ią diskusiją galite sekti užsiprenumeravę RSS 2.0 RSS srautą. Galite komentuoti arba palikti nuorodos pranešimą iš savo tinklaraščio.